Jei kiekvienas save gerbiantis Whatansu stovyklautojas jau pažįsta Bobą, Feliksą ir žino, ką reiškia gyvatėlė, tai neabejotinai yra matęs ar bent girdėjęs ir apie paslaptingąjį „klausimų bliūdą“.
Bemaž kiekvienoje stovykloje, nesvarbu, ar atvažiuoja klasė, ar dalyviai iš skirtingų miestų, jis išeina į sceną tam, kad kiekvienas drąsus ar kuklus, slaptas ir tylus ar net įžūlus klausimas būtų išgirstas ir, tikėtina, atsakytas. Nebūtinai teisingai. Bet būtinai tikrai ir nuoširdžiai – taip, kaip pavyksta geriausiai.
| O mes tada sakom: mums nesvarbu, kokios jūsų politinės pažiūros. Nesvarbu, kokiu vardu vadinate Dievą, o gal niekaip nevadinate iš viso. Nesvarbu, kiek stipriai įvairiais klausimais skiriasi mūsų ir jūsų nuomonės. Mums svarbiausia valiuta – žmogiškumas. Nepatogių klausimų būna. Būna tokių, kurie verčia sutrikti mus. Būna ir tokių, į kuriuos pateiktas atsakymas verstų sutrikti klausimą uždavusį. Bet žinom – mūsų užduotis į klausimą atsakyti taip, kad savo nuomonės niekaip neprimestume. Ir žinom, kad su mūsų atsakymu vaikams reikės toliau gyventi. Labai lengva vaikui ar paaugliui, kuris dar ieško savo tikrųjų tiesų, „sumaitinti“ savo nuomonę ir jie labai paprastai po susitikimo išvyktų patikėję tuo, ką išgirdo, lyg vienintele įmanoma tiesa. Bet ar jiems to reikia? Ir vaikams tai pasakojam. Sakom, kad mūsų atsakymai jiems nėra reikalingi. Savo atsakymus jie turi patys, o jei dar neturi – būtinai suras. Bet jie bus jų pačių, o ne pasufleruoti kažkieno kito. O jei išgirstam asmenišką klausimą, kurio atsakymą, tikėtina, išgirdę ilgokai nešiosis atminty, kartais perklausiam: ar tikrai esi pasiruošęs išgirsti atsakymą? Ar supranti, kad po to su tuo atsakymu turėsi gyventi? Ir jei po trečiojo karto klausiantis nepasiduoda, jis tampa vertas išgirsti nuoširdų, tikrą ir niekaip nepadailintą pasidalinimą patirtimi. |
- Ar tikrai mūsų klasė blogiausia mokykloje?
- Kodėl mums nepavyksta susitarti?
- Kodėl prasti santykiai trukdo mokytis?
- Ar tikrai ėjimas į mokyklą pasmerktas kasdienei kančiai, o gal įmanoma kitaip?
- Gal mokykla gali tapti visai malonia vieta būti, jei tik išmoktume, kaip dailiai būti vienam su kitu?
Klasė – tai žmonės, su kuriais vaikai praleidžia daugiausia laiko paroje. Tai tie, kurie mokosi, juokauja ir juokiasi, kartais verkia, dūksta, tyli ir liūdi vienoje patalpoje. Bet ar kartu?
Ar prireikus pagalbos drąsu atsisukti su prašymu į klasioką? Ar apskritai klasiokai – tai nors kiek daugiau nei tik vardai ir kasdien matomi, kartais kiek erzinantys veidai?
Mes norim jums ne tik gražiais žodžiais papasakoti, bet realiai ir apčiuopiamai parodyti, kaip gali būti KITAIP. Kaip klasė gali virsti palaikančia ir įkvepiančia komanda, kaip gera draugauti ir veikti ne po vieną, o kartu.
Kovas ir balandis – ypač palankūs mėnesiai Super Klasės patyrimui, nes iš jo grįžus dar turėsite porą mėnesių gražaus laiko išmoktus metodus ir patarimus paversti įpročiais ir įlieti į kasdienybę.
Į visus, pačius įvairiausius – trumpus, ilgus, paprastus, o gal net įžūlius Jūsų klausimus bus atsakyta telefonu 868604519 ir el. paštu evelina@whatansu.lt
MЕS NORIM, KAD JUMS PASISEKTŲ!
