Online mokyma(si)s vargina. Vargina mokytojus, vargina vaikus ir, žinoma, tėvus. Akivaizdu, kad dirbant nuotoliniu būdu įprastiniai gyvo kontakto metodai neveikia. Vis dar nesuprantu, kodėl taip tyliai ir puse lūpų kalbama, kad gerais rezultatais ir mokinių pasiekimais pasigirti šiais metais neteks. Su nuotolinėmis programomis dirbu jau ketverius metus ir galiu pasakyti, kad iš visų online mokymus nusipirkusių žmonių juos iki galo baigia vos 5%. Kiti gi linkę nusipirkti, pradėti ir palikti, nes pritrūksta motyvacijos ir pasiryžimo. Ir čia kalbu apie tuos, kurie už kursą susimoka pinigus, kalbu apie suaugusius žmones, kurie žino, kam jiems to kurso reikia, žino, kas yra motyvacija, o dar svarbiau – atsakomybė.
Pagalvokime apie vaikus. Didžioji dalis motyvacijos mokytis neturi, nes šiame amžiuje tai nebėra vertybė. Jau aksioma tapusi socialinių tinklų pagalba jiems farširuojama žinutė: “Viso pasaulio žinios tau prieinamos vieno mygtuko paspaudimu.“ Tau pasitarnauti pasirengę virtualūs kalkuliatoriai, virtualūs teksto redaktoriai, virtualūs vertėjai. Net mokėti rašyti nebereikia – gali programėlei padiktuoti sakinius, o ji tavo žodžius pavers tekstu kompiuteryje…
„Ką veiksiu baigęs mokyklą? Būsiu profesionaliu youtuberiu. Darysiu video ir man už tai mokės didžiulius pinigus…” – dažnai girdžiu iš paauglių. Tad mokytis chemijos, matematikos ar lietuviu kalbos motyvacijos nebėra. Kyla klausimas, ar galime duoti moksleiviams tai, ko neduoda blogeriai, youtuberiai ir aplamai online mokymosi platforma? Ko ten trūksta arba į ką mažai tekreipiama dėmesio? Taip! Ogi santykiai, tarpusavio ryšys, draugystė ir pasitikėjimas. Socializacijos online platformose faktiškai nėra arba ji yra tik tarp specifinių grupių. Tarp tų, kurie „kala“ CS’ą, „minecraftina“ arba „folowina“ tą patį streamerį ar youtuberį . Tokios problemos kaip atskirtis, apatija, vienatvė, sociopatija tik gilėja. Nes socialiniai santykiai, bendravimas, ryšių kūrimas nustojo egzistuoti atsiradus online mokymuisi. Dar negreit grįšim į normalų mokymosi procesą, o grįžę pasekmes jausime ne vienerius metus. Daugelis mokytojų pripažįsta, kad vaikai online pamokose darosi vis labiau apatiški, vengia tiek stengtis mokytis, tiek domėtis bent kažkuo. O apie nuotolinį komandinį darbą klasėje daugybėje ugdymo įstaigų net kalbos nėra. Tik neieškokime kaltų. Ieškokime atsakymų!
Kaip spręsti socialinių santykių įšalą ir kaip grąžinti motyvaciją domėtis, mokytis?
Patrikas Lencioni, vienas žinomiausių pasaulio komandos valdymo mokytojų, ištyrinėjo kaip veikia komandinis darbas ir kokios priežastys stabdo komandas judėti į priekį. Klasė tai komanda. Ko reikalaujame iš komandos narių? Įsipareigojimo atlikti užduotą darbą, atskaitingumo prieš save ir kitus, rezultatų. Tačiau nuotolinis ugdymas klasių komandas pavertė grupėmis individų, kur kiekvienas atsakingas tik už save. Kur atskaitomybė ir įsipareigojimas prieš klasiokus išnyko ir tapo nebereikalingi. Kur klasė kaip vienetas tarsi neteko prasmės. Kur bendravimas ir bendradarbiavimas pasidarė tiesiog nebereikalingas… Tik asmeninis įsipareigojimas, asmeninis atskaitingumas, asmeninis rezultatų siekimas neatsitiko. Arba jis sumenko iki neatpažįstamumo.
Kai nueinu į viešąją biblioteką ir su knyga įsitaisau skaitykloje, įsijaučiu į bendrą nuotaiką ir rimtį mokytis. Ten pati aplinka mane stipriai įpareigoja elgtis atsakingai. Ten visi turi vieną tikslą. Gilinasi ir renka naujas žinias. Ir laikosi tų pačių taisyklių – tyla yra ne tik pagarbos kitų rimčiai ženklas, bet ir sąlyga visų mokymosi kokybei. Studijų laikais, kai reikėdavo ruoštis rimtiems atsiskaitymams, sėdėdavau skaitykloje paromis. Nes ten manęs niekas neblaškė ir galėjau rimtai dirbti. O virtualioje mokykloje, į kurią galiu „ateiti“ gulėdamas savo lovoje, nespėjęs nusiprausti ir susišukuoti, kur nuo mokytojo žvilgsnio galiu pasislėpti pakeitęs kameros kryptį, kurioje vis dar kvepia pusryčiams kepta kiaušiniene, o šaldytuvas – vos už penkių žingsnių, mokymosi auros tiesiog negali būti.
Mes reikalaujame pagarbos, įsipareigojimo, atskaitingumo ir rezultatų. Daugiau nieko. Juk tai taip paprasta. Tačiau, pasak Lencioni, mes praleidžiam esminę dalį – pasitikėjimą. Jei aš nepasitikiu klasiokais, jei aš nepasitikiu mokytoju, jie aš nepasitikiu mokymosi sistema, nei rezultatų, nei atskaitomybės, nei įsipareigojimo prieš save ir kitus tiesiog nebus. Tol, kol mes neužauginome pasitikėjimo, visa kita yra imitacija. Dažnai mokymų metu mokytojų klausiu: Ar jūs kada pasakojote savo mokiniams apie save, kai buvote tokio amžiaus, kaip jie? Ar pasakojote kas jums sekėsi, kas buvo sunku, kas pakišdavo koją? Ar kada kalbėjote su vaikais apie tai, kas jiems iš tikrųjų rūpi dabar, kas Jiems skauda ir kuo jie gyvena?
Kas iš to, paklausite Jūs. Tokie pokalbiai augina pasitikėjimą. Augantis pasitikėjimas didina tarpusavio ryšį (nes, patikėkit, vaikai nė nepagalvoja, kad Jums irgi kažkada buvo ir 9, ir 12, ir 16 metų). Augantis pasitikėjimas padės pagrindą motyvacijai daugiau pasidomėti Jūsų dėstomu dalyku. Nes jei Jums rūpi, kas svarbu vaikų gyvenime, jiems bus svarbus ir jūsų dalykas. Taip, kaip bus svarbu gauti ir daugiau asmeninio dėmesio ir pripažinimo iš Jūsų. Šiuo modeliu puikiai naudojasi nusikalstamas pasaulis bei slaptosios tarnybos, verbuodamos naujus narius ar informatorius, bet jokiu būdu ne mokyklos. Kodėl ne mokyklos?
Dabar yra itin geras laikas padėti pagrindą pasitikėjimui.
Visi kenčia, visiems skauda, visus vienija tie patys rūpesčiai, nepatogumai, suvaržymai. Tad laikas kurti asmeninius ryšius, auginti atjautą ir santykį tiek tarp klasiokų, tiek tarp mokytojų ir mokinių. O kaip tai padaryti? Štai keletas patarimų:
- Paaukokite 10 minučių pamokos, papasakokite keletą istorijų iš savo vaikystės. Atsakykite į klausimus, kuriuos galimai Jums užduos vaikai. Būkite pasiruošę atsakyti net ir į nepatogius klausimus. Nes provokacijos bus. Vaikai visada tikrina, ar Jūs nuoširdūs, ar tik apsimetate.
- Suskirstykite mokinius į grupeles (breakout rooms) ir duokite kiekvienam papasakoti apie įdomiausius žaidimus, geriausius matytus filmus, gražiausias akimirkas vasarą. Tik visada, prieš duodami atvirumo reikalaujančią užduotį mažoms grupelėms, Jūs turite papasakoti visiems apie savo patyrimus ir nuoširdžiai atsakyti į kylančius klausimus vaikams.
- Paprašykite, kad visi atsiųstų automobilio nuotrauką, kurį norėtų vairuoti baigę mokyklą. Nuotrauką ar nuorodą filmo, kuris labiausiai atspindi vaiko gyvenimą ar kuriame jis norėtų gyventi. Mėgstamiausi patiekalai, trokštamiausios dovanos ar kelionės – temą Jums pakuždės ir Jūsų dėstomas dalykas 😊. Tai bus greita, netikėta, tačiau tikra ir jautru. Nes jau būsite juos įtraukę į dalijimosi procesą.
- Pasikvieskite Whatansu į savo klasės valandėlę! Nors karantinas perkėlė ir Whatansu komandos patirtines veiklas į virtualų pasaulį, net ir jame mes radome būdą, kaip sustiprinti žmonių santykius, sušildyti širdis ir padovanoti kolektyvus vienijančius nuotykius. Whatansu SUPER KLASĖS VALANDĖLĖ – greitas, aktyvus, kūrybiškas, įtraukiantis ir visą klasę komandiškam nuotykiui suburiantis patyrimas.
- Pasikvieskite Whatansu į savo MOKYKLĄ! Klasės Valandėlės formatą sėkmingai taikome ir kelioms klasėms, taip surengdami SUPER MOKYKLOS ŽAIDYNES. Daugiau informacijos el. paštu info@whatansu.lt
Raskite drąsos ne tik leisti žaisti vaikams, bet ir leisti sau žaisti kartu su jais. Leiskite Jus pažinti ne tik kaip mokytoją, bet ir kaip žmogų, kuris turi labai panašios patirties iš vaikystės. Baisu, kad nukentės pamokos turinys? Pamąstykite, kiek gali išmokti apatiškas ir kiek – atidus bei motyvuotas mokinys. Tad padirbėkite su pasitikėjimu ir jis atsipirks dešimteriopai.
