Pasibaigus mokslo metams tėvus kiekvieną vasarą apima niekur nedingstantis košmaras – kur dėti vietoje nenustygstančius pradinukus, kurių vienų namuose palikti negalima, dirbti reikia, o močiutes, kurios galėtų daugiau nei du mėnesius prižiūrėti anūkus, turi toli gražu ne visi. Ką daryti su aktyviais paaugliais? Palikti namuose prie kompiuterių ar visgi leisti į stovyklą, kur jiems bus parodytos alternatyvos?
Stovyklų daug, o pasirinkimo nėra
„Tėvai pastebėjo, kad vaikai tapo vangesni, mažiau aktyvūs, sunkiai ilgesnį laiką išlaiko dėmesį, tad, natūralu, siekia, jog atžalos stovyklose ne tiesiog pailsėtų, bet ir įgautų naujų žinių ir patirčių“, – pasakoja patyriminių „Whatansu“ stovyklų vadovas, aktorius ir režisierius Artiomas Rybakovas.
Anot vyro, su vaikais stovyklose dirbančio jau aštuonerius metus, tėvų lūkesčiai metams bėgant vis auga. „Jie žino, kad atvykę pas mus jų vaikai keliaus per patirtis, eis į žygius girioje, greičiausiai jiems teks išbandyti ir vietinės floros ir faunos iššūkius. Mes visada įvertiname vaikų galimybes ir pagal tai parenkame užduotis. Jeigu matome, kad vaikas tiesiog prisibijo ir vengia, mes paruošiame jį ir niekada nepaliekame. Labai atsargiai, po truputėlį vedame į tą baimę“, – šypsosi Artiomas.
Vaikai užstrigę komforto zonoje
Anot ilgamečio stovyklų vadovo, reikia suprasti, kada iš tiesų vaikas nebegali (taip būna labai retai), o kur yra tiesiog mėginimas pabėgti iš komforto zonos. Artiomas pasakoja, kad ir jis, ir kolegos yra iš vaikų sulaukę grasinimų teismais, pažadų, kad teks „atidirbti“ už išpurvintas brangias kojines ar batus.
Reikia dažniau klausti vaiko, kas jam įdomu, antraip ateityje turėsime labai patogų žmogų, kuris negebės atpažinti savo poreikių.
„Kitas dalykas, kuris labai praverstų – stipraus ryšio mezgimas su vaiku. Tai reiškia, kad atsitikus bėdai reikėtų NE kaltinti, bet sugebėti kartu pasijuokti iš situacijos, kokia ji baisi bebūtų, ir pasakyti: „Žiūrėk, atsitiko situacija, bet ji nutiko, nes ne tu blogas, o šitas tavo poelgis buvo netinkamas.“ Vietoj kaltės ir nepasitikėjimo jausmo vaikui skiepijamas konstruktyvus mąstymas, o vaikas tėvuose mato ne budelius, baudžiančius už klaidas, o žmones, kurie palaiko ir padeda“, – pataria Artiomas.
Pabaigai Artiomas papasakoja istoriją apie mergaitę, kuri visos stovyklos metu labai stipriai maištavo ir protestavo, net kelis kartus bėgo iš stovyklos. „Kiauto nepradaužėme, bet niekada nė vienas mūsų nenustojome stengtis.“ Po kelerių metų jis sutiko tą merginą gatvėje – ji tylėdama priėjo, apsikabino, padėkojo ir nuėjo, nepasakiusi nė vieno žodžio. „Man tai buvo ženklas, kad viską su šia stovykla darome gerai, ir esminiai pokyčiai atsitinka ne pačioje stovykloje, o jau gerokai po jos. Lėtai, bet užtikrintai“, – patikina stovyklų vadovas.
