Vasaros atostogų metu stovyklos – itin populiari tema mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvelių tarpe. Kaip pasirinkti tinkamiausią? Kaip elgtis, jei vaikas prašosi grįžti numatytam laikui dar nesibaigus ir, apskritai, kodėl čia verta vaikus leisti, kalbamės su „Whatansu“ stovyklų vadove Gintare Guogiene, kuri skaičiuoja jau aštuntą vasaros stovyklų sezoną.
Kaip parinkti tinkamą stovyklą?
– Sakyčiau, kad renkantis stovyklą, svarbu iš esmės suprasti, kokia tai yra stovykla. Kai kurie tėvai ir vaikai tikisi, jog čia lauks tik linksmybės ir pramogos, tačiau taip yra toli gražu ne visose stovyklose. Kai pradedi prašyti vaikų laikytis susitarimų, disciplinos, tvarkos, imi kalbėtis apie atsakomybę, jie pasimeta, būna nepatenkinti. Pas mus stovyklose daug nuotykių, daug patyrimų, bet čia mokomės ir tylos – galime laukti pusvalandį, valandą, kol visa grupė nutils. Po kokių trijų dienų nereikia net dešimties minučių, nes visi jau supranta, kad kitaip nepradėsime veiklos.
Pas mus nėra išimčių, ta pati taisyklė galioja visiems. Dirbame su emociniu intelektu, emocijų pažinimu, draugyste. Draugystė taip pat yra raumuo, kuris turi būti nuolatos treniruojamas. Leidžiamės į 80–100 km žygius! Su vaikais eina patyrę vadovai, kurie gerai žino, kaip grupę vesti ir rūpinasi vaikų gerove.
– Nuo kokio amžiaus vaikams patartina vykti į stovyklas su nakvyne? – Paprastai tėvai patys mato, kai vaikas yra pasiruošęs. Stovyklas skirstome vaikams nuo 1–5, 5–8, 9–12 klasių. Jeigu vaikas dar nėra pasiruošęs atsiskirti nuo šeimos, ta stovykla gali tapti traumuojančia patirtimi. Organizuojame stovyklas ir mamoms su dukromis, tėčiams su sūnumis – tokiais atvejais vaikai atvažiuoja kartu su tėvais, susipažįsta su aplinka, vadovais ir tada kitais metais drąsiau vyksta vieni.
Išleidžiant vaiką į stovyklą, labai patarčiau nesakyti frazės: „Jei bus sunku, skambink, aš tave pasiimsiu.“
Vietoje to reikėtų sakyti, jog suprantate, kad gali būti sunku, kad kartais yra nepatogu daryti naujus dalykus, priimti pokyčius, bet tai išeis į gera. Svarbu rodyti kuo daugiau pasitikėjimo vaiku, pastiprinti, padrąsinti, kad jis sugebės susitvarkyti su iškilusiais sunkumais. Kai vaiką tėveliai pasiima stovyklai įpusėjus, formuojasi mąstymas: „Jeigu man pasidarys sunku bet kuriuo gyvenimo momentu, mane išgelbės.“ Iš esmės žmogui tai nėra naudinga.
Šiandien mūsų stovyklose negalima naudotis išmaniaisiais telefonais. Prieš šešerius metus, kai dar vaikai kasdien skambindavo tėveliams, visos mūsų auksinės girios pušys būdavo palaistytos ašarėlėmis, nes natūraliai kiekvienas vaikas, išgirdęs mamos balsą, gali pradėti ir dažniausiai pradeda raudoti. Kartą susėdome su tėvais apsitarti, o viena mama pasiūlė, kad gal visai nereikia tų telefonų. Šis sprendimas pasiteisino.
Metodika: patirtis, refleksija, pokytis
Daugiausia dėmesio skiriame D. Kolbo metodikai – mokymuisi per patirtį. Kiekviena patirtis lydima refleksijos. Procesas maždaug toks: patiriu, reflektuoju, o tada kažką savo elgesyje keičiu. Paprasčiausias žaidimas „Vėjas neša tuos, kurie…“ gali kalbėti apie higieną, bet gali baigtis ir žodžiais „jaučiasi vienišas“ ar „yra patyręs patyčias“. Po žaidimo vyksta aptarimas-refleksija, kuomet vadovas pasako, ką pastebėjo, kaip spręsti tam tikras problemas.
Apskritai, mūsų filosofija yra ne kalbėti, o veikti. Didelė dalis programos atsiranda, kai mes susipažįstame su savo stovyklautojais – kokia kryptimi dirbsime, suprantame tuomet, kai juos pamatome.
– Kokius vadovus vaikai mėgsta labiausiai? – Vaikai labiausiai mėgsta tuos vadovus, kurie sako tiesą ir laikosi duoto žodžio. Jiems be galo svarbu, kad suaugęs žmogus juos girdi ir, kaip pasakė, taip padarė. Dar labai svarbu, kad vadovas mėgtų žaisti ir pats norėtų mokytis iš vaikų, būtų atviras patirtims.
– Kokie mūsų vaikai šiandien, palyginti su tais, kurie atvažiuodavo prieš 5 metus? – Esminės temos – meilė, draugystė, žmogiškumas, drąsa – tokios universalios, jog buvo aktualios ir prieš šimtus metų, ir dabar. Tiesa, pastebėjau karantino atneštus pokyčius: vaikams tapo labai sunku atsiskirti nuo tėvų. Kitas dalykas, ką pastebėjau jau ne stovyklose, bet važinėdama po mokyklas, – didžiulė apatija. Kompiuterinis pasaulis toks artimas, koks tolimas žmogiškas ryšys. Tad dabar, labiau nei kada nors anksčiau, vaikams reikalinga mūsų – suaugusiųjų: tėvų, mokytojų, stovyklų vadovų, trenerių, psichologų – pagalba, atida, dėmesingumas.
