Lietuvoje netrukus startuos „Tūkstantmečio mokyklos“ programa. Dirbantieji su mokyklomis, jaunimu ir vaikais sako mokyklose pastebintys nemažai problemų, kurios išsispręstų, jei daugiau dėmesio būtų skiriama klasės mikroklimatui gerinti, pagarbai vienas kitam bei tarpasmeniniams santykiams auginti, kai kurios veiklos būtų sužaidybintos, o programoje įgytus įgūdžius perimti ir procesą tęsti motyvacijos pakaktų klasės auklėtojams, socialiniams darbuotojams ar mokyklos psichologams.
Būtina formuoti pagarbą mokytojui
Mokykloje įprasta, kad pamokų metu vaikai muistosi, triukšmauja, kalbasi ir kartais gana sunkiai sutelkia dėmesį, todėl mokytojui pradėti ir dėstyti pamoką, kaip ir smalsiems mokiniams jos klausytis, neretai būna nemenkas iššūkis. Visgi, pasitelkus šiek tiek žaismingumo ir kantrybės, šis procesas galėtų tapti gerokai efektyvesnis.
„Jeigu visi mokytojai mokykloje susitartų, kad kol klasėje neįsivyrauja tyla, jie tiesiog neveda pamokos, vaikai palaipsniui suprastų tylos ir pagarbos vienas kitam svarbą“, – pasakoja patirtinių „Whatansu“ stovyklų vadovė Guoda Venciūtė.
„Įsivaizduokime, kad pradėdamas pamoką mokytojas pasisveikina ir pradeda pasakoti šiandienos temą, o vaikai pradeda šurmuliuoti. Tada jis sako: „Gerai, iš naujo. Laba diena, mokiniai, šiandien tema tokia ir tokia…“ Jei vėl kyla šurmulys, mokytojas vėl pradeda iš naujo. Nesvarbu, kiek kartų reikia kartot – kol nėra tylos, nėra pamokos. Praktikoje patikrinta – jau kitą dieną ar dar po poros tokių pamokų mokiniai suvoks tylos svarbą ir netgi paskatins vienas kitą susitelkti ir klausyti, o mokytojui tai labai palengvins darbą“, – pasakoja Guoda.
Ji sako pastebinti, kad vaikai yra pripratę, jog mokytojai mokykloje kalbėtų garsiai ir liepiamąja nuosaka, o ir mokytojai dažnai renkasi su mokiniais kalbėti griežtai ir pakeltu tonu, nes kitaip jie esą negirdi. Bet šį įprotį galima pakeisti, o su juo pasikeis ir tarpusavio santykis. Neretai kokio nors kūrybinio žaidimo metu klasės auklėtoją reikia kiek prilaikyti, kad leistų vaikams patiems patirti ir sėkmę, ir nesėkmę, suteikti jiems šimtaprocentinę atsakomybę už jų įsitraukimą, pastangas, padarytus ar nepadarytus darbus.
Žaidimai klasėje būtini
„Vienoje gimnazijoje didžiųjų „Whatansu“ žaidynių metu iš taško A į tašką B bendraklasiai turėjo judėti būtinai susikibę už rankų. Matydamos užduoties suglumintų mokinių veidus, mokytojos ėmėsi iniciatyvos, bet vaikai negirdėjo – daug triukšmo, daug veiksmo. Ėmiau ramiai kartoti: „Dabar visi susikimba rankomis.“ Kartojau tol, kol jiems pavyko – be jokios dramos ir pasipriešinimo. Dar labai svarbu kalbėti teiginiais, ne neigimais – žmogaus pasąmonė nepriima žodžio „ne“, tad kalbėdami teiginiais, teigiamo pokyčio sulauksime gerokai greičiau“, – šypsosi Guoda Venciūtė.
Mokyklose stengiantis įgyvendinti ugdymo programas labai mažai laiko lieka pokalbiams apie jausmus, savijautą. Todėl patyriminių stovyklų vadovė G. Venciūtė pataria prie vaikų prieiti per žaidimus. Vienas jos rekomenduojamų – užsiėmimas „Upė“, kai klasiokai surašo savo svajones ant lapelių ir tyloje, be žodžių, susitaria, kurias palikti, kol lieka viena visus vienijanti svajonė. Taip klasė randa bendrą tikslą ir supranta, kad panašumų tarp jų daugiau, nei skirtumų.
