Auksinėje girioje, ten, kur taip norisi nusiauti batus, apkabinti naują draugą, patirti dar vieną bendrystės stebuklą ir pasijusti dalimi kažko nepaprastai šviesaus ir įsimintino, žaidimo galia kaskart įgyja naują prasmę. Kodėl ir kaip? Kalbuosi su visų mylima Whatansu stovyklų „mama“, Jurga Vidugiriene.
„Whatansu žaidžia visi – tiek vadovai, tiek stovyklautojai, tiek ir stovyklautojų tėvai. Ne veltui sakoma – vienas lauke ne karys. Žaisdami kolektyviai vieni iš kitų mokomės, stebime savo ir kitų patirtis, nuotaikas, emocijas, darome išvadas, pasitikriname vertybes, formuojame įpročius ir įsitikinimus, ugdomės empatiją bei bendravimo įgūdžius.“
Whatansu stovyklose refleksija ir yra žaidimo esmė. Žaidimas be refleksijos yra pats tikriausias laiko švaistymas.
Dažnai pasitelkiu uogienės metaforą: juk norint, kad ji ilgai stovėtų rūsyje, ją reikia ne tik išvirti, bet ir gerai, labai gerai užsukti dangtelį. Refleksija ir yra tas dangtelis, sudėliojantis jausmus, potyrius, emocijas į jiems skirtas vietas.
Konkurenciją pateisinu tik tada, jei stovyklos tikslas – iš būrio žmonių padaryti keletą komandų. Whatansiečiai nemėgsta kurti konkurencijos, jos neskatina. Iš patirties žinome, jog darni, gerai sutarianti komanda gali kalnus nuversti – tad daug geriau, kai laimi visi.
„Man žaidimas reiškia tiesos sakymo laiką. Žaisdami žmonės džiūgauja. O džiūgaudami būna pačiais savimi. Žaidžiančios smegenys nemeluoja, taip neretai nustebindamos ir patį žaidėją. Whatansu komanda moko stovyklautojus ne išeiti iš komforto zonos, o, atvirkščiai, susikurti savo asmeninę komforto zoną, kurią ir nepatogiausioje situacijoje galėtumei išsitraukti iš kišenės.“
