„Patyrimas – griežčiausias mokytojas iš visų. Nes pirmiausia gauni testą, tik tuomet – pamoką.“ — Oscar Wilde
Betarpiška atmosfera, nesiliaujantis klegesys ir jausmas, kad patekai į vieną didelę šeimą – tai jau nebestebina, įžengus pro Whatansu ofiso duris. Būtent čia užgimė pokalbis su keliautoja Rūta Vaitiekute, jau 6 metus dirbančia vadove patirtinėse Whatansu stovyklose.
„Patirtinis mokymasis – tai pirmiausia savęs pažinimas visokiose, patogiose ir nepatogiose, situacijose. Tuomet – mokymasis reflektuoti aplinką: kas man čia patinka, o kas ne? Kodėl? Kaip tai mane veikia? Išmokimas įvyksta tik sąmoningai suvokiant ir analizuojant, kas atsitiko“, – pasakoja Rūta.
Ar patirtinis mokymas gali padėti spręsti patyčių klausimą?
„Mes organizuojam patirtinius savaitgalius klasėms, kuriuose kiekvienas turėtų rasti savo vietą klasėje, stipriąją savo pusę. Ir jei ta tavo stiprybė yra išvystoma, parodoma ir visi apie ją sužino, patyčioms tiesiog nebelieka jokio poreikio. Absoliučiai kiekvienas vaikas yra kažkuo unikalus.“
Kai užsimezga draugystė, artumas, žmogaus, su kuriuo gerai jautiesi, nebesinori skaudinti, tau tampa svarbu, kaip jis jaučiasi.
„Kartą kalbėjomės su dviem aštuntokais apie jų svajones, kai staiga vienas iš jų ištarė: „aš svajoju būti geru tėčiu“. Ir kai tokio amžiaus vaikai stovyklose turi galimybę apie tai garsiai ir atvirai šnekėti… Būna ir verkiam, būna plojam, būna puolam į bendrą glėbį visi. Nerealiai gera likti be kaukių!“
„Patirtinis mokymas yra apie pasirinkimus. Ir mūsų tikslas – parodyti alternatyvą. Kad galima gyventi ir taip! Stovyklautojai išsiveža suvokimą, kad jie turi pasirinkimą, kur būti, su kuo ir kaip. Ir dar – nepaprastai gerą ir svarbų jausmą: aš turiu kam paskambinti, kam parašyti. Aš – ne vienas!“
„Manau, kad didžiausias mokytojo uždavinys mokykloje – sukurti aplinką, dėl kurios vaikas norėtų eiti į mokyklą. Tebūnie tai tas vienintelis mokytojas – dingstis tam norui. Ir tai jau labai daug.“
