Europos socialinio fondo finansuojamo projekto “Vienas lauke – ne karys” pirmojo turo apžvalga.
Všį “Taip kitaip” kartu su Whatansu komanda ir partneriais “Auksinė giria” jau 5 mėnesius vykdo projektą “Vienas lauke – ne karys”, skirtą Utenos regiono 14 – 18 metų moksleiviams. Įsibėgėjus 2019 metams Whatansu komanda aktyviai keliaudama po Utenos regiono mokyklas ir kviesdama moksleivius sudalyvauti Europos sąjungos socialinio fondo finansuojamame projekte sukvietė net 240 moksleivių iš įvairiausių Utenos regiono kampelių sudalyvauti pirmojo ciklo sąskrydžiuose. Ne paslaptis, kad su galimybe dalyvauti organizuojamuose sąskrydžiuose susipažino daugiau nei 500 moksleivių.
Projektas sulaukė neįtikėtinai didelio susidomėjimo ne tik Utenos regione, tačiau visos Lietuvos mąstu (deja, kitų regionų mokykloms teko atsakyti). Didžioji dauguma mokyklų jau buvo susipažinusi arba girdėjusi apie Whatansu organizuojamas stovyklas, profesionalią komandą ir kokybišką patirtinį ugdymą, todėl pasitaikius progai net nesuabejojo galimybe įsitraukti į ilgalaikį projektą.
Pirmasis sąskrydžių ciklas. “Pradėk nuo savęs”.
Po puikaus starto, lankant mokyklas, prasidėjo pirmieji sąskrydžiai. Pateikiame šiek tiek informacijos apie pirmąjį sąskrydžių ciklą ir kuo jis ypatingas.
2019 metais prasidėjusių sąskrydžių ciklo tema – “Pradėk nuo savęs”. Programos metu moksleiviai buvo skatinami patirtinio ugdymo pagalba mokytis užmegzti ryšį, mokytis pažinti save santykyje su kitais, rasti savo vietą grupėje, kurti emociškai ir fiziškai saugią, o kartu ir įkvepiančią iššūkiams aplinką. Visa tai buvo vykdoma pasitelkiant į pagalbą patirtinio ugdymo metodus: praktines paskaitas, patirtines ekspedicijas, refleksijas, LARP, simuliacinius žaidimus, vaidmenų žaidimus, kūrybines dirbtuvės, diskusijas ir debatus. Pagrindinis tikslas 14-18 metų amžiaus moksleiviams iš Utenos apskrities patirtinio ugdymo pagalba suteikti galimybę sveikatingumą patirti per žaidimą, nuotykį, istoriją ar iššūkį. Motyvuoti ir įgalinti juos dalyvauti emociškai, psichologiškai ir fiziškai sveikos aplinkos kūrime, suteikiant reikiamus gebėjimus ir kompetencijas, kurios yra praktiškai pritaikomos ir naudingos tolimesniam gyvenimui (namuose, šeimoje, mokykloje, klasėje, kaimo ar miesto bendruomenėje, sau).
Sąskrydžių programos buvo konstruojamos taip, kad dėmesio būtų skirta tiek dalyvių fizinio kūno (sportas, mityba, streso mažinimas) lavinimui, tiek ir emocinei bei psichinei sveikatai stiprinti, sveikos gyvensenos įvairiose plotmėse įgūdžiams įtvirtinti, empatijos bei asmeninio saugumo auginimui, vertybinių nuostatų bei įsipareigojimų diegimui. Žinoma, Whatansu komanda savo tikslų siekė ne dėstydama teorines žinias, bet pasitelkdama patirtinio ugdymo metodus, per asmeninį kiekvieno dalyvio patyrimą. Su šia programa pavyko supažindinti ne tik Utenos regiono moksleivius, bet ir juos atlydėjusias mokytojas. Ne viena iš jų prasitarė, kad tai buvo nepakartojama patirtis ir galimybė pamatyti savo vaikus nestandartinėse situacijose visai kitomis akimis.
Skamba lyg pasaka, bet…
Iš tiesų viskas skamba nepakartojamai. Profesionali komanda, išbandyti ir praktiškai pritaikomi metodai, grynas oras, patogumai nameliuose, gardus maitinimas tris kartus per dieną, atvežimas iki vietos, nuoširdumas, draugiškumas, atvirumas ir… Visa tai nemokamai?
“Kur čia šuo pakastas?” Neretai kiek subtiliau sudėliotu sakiniu išgirsdavome kitame ragelio gale. Tikra tiesa, Lietuvoje vis dar bujoja įsitikinimas, kad visa tai, kas nemokama – neverta dėmesio, laiko ir pastangų. Ir šioje vietoje pripažįstame susimovę. Whatansu komanda paneigia šį mitą visu 120 procentų ir laužo įsisenėjusias nuostatas. Mums įprasta kiekvieną atvykusį dalyvį pasitikti atlapa širdimi, priimti kaip brangiausią svečią ir parodyti viską, ką turime geriausio. Nuo žaidimų iki atvirų vakarinių pokalbių, nuo klampiausios pelkės ir neįprasčiausio žygio iki šilčiausio laužo.
Per šiuos penkis mėnesius sukaupėme nemažą arsenalą iššūkių, kurių metu augome kaip komanda, dar kartą pasitikrinome savo vertybes ir išlaikėme profesionalumą įvairiausiose situacijose. Jei skaitote šį straipsnį, ir jau esate pažįstami su mumis, veikiausiai žinote, kad “Auksinė giria” yra blaivi erdvė nepriimanti JOKIŲ svaiginamųjų medžiagų. Negana to, visi Whatansu vadovai yra blaivūs. Ne tik stovyklos metu, bet ir kasdieniame gyvenime. Taip pat drąsiai pripažįstame, kad esame nepatogūs, tiesūs ir laikomės savo žodžio. Veikiausiai jau galima numanyti artėjančią nepasitenkinimų bangą iš audringųjų paauglių?
Pateiksime kelis dažniausius nepatogumus, su kuriais susiduria nuotykių ieškotojai:
Telefonų badas.
Siaubinga akimirka, kuomet neatplėšiamą gyvenimo dalį reikia TRIMS DIENOMS padėti į telefonų dėžę ir palaidoti viltį Snapchate išlaikyti ilgai rinktas liepsneles. Tiesa, pirmąją dieną vis dar pastebimas įprotis čiupti kišenę, pradėti nerimastingai dairytis ir išgąsčio pilnomis akimis ieškoti “Kur po velnių padėjau tą telefoną?” ir suvokus tiesą gardžiai juoktis su draugais (nes juk jiems, vos prieš akimirką lygiai taip pat buvo).
Šalutinis poveikis: užgimusi nauja draugystė, pirmą kartą sužinoma draugų akių spalva, atviras pokalbis ir netikėtai pamirštas telefonas paskutinę sąskrydžio dieną (ups!).
Nebus mėsos?!
Visus atvykusius, pirmąją dieną, kruopščiai perspėjame apie teritorijoje esančias kapinaites, skirtas visiems, kurie neišgyveno be mėsos, numirė be telefono ar išleido paskutinį atodūsį žygyje. Ir kaip netikėta kai dienoje tris kartus gausiai ir skalsiai maitina (neįskaičiuojant pyragų pertraukėlių metu) šefas Tiko, atvykęs iš pačios Costa Rica. Dažnai sulaukiame nuostabos iš moksleivių, kurie tik paskutinę dieną sužino jog nebuvo mėsos!
Reziume – visi sąskrydžio dalyviai išleisti sveiki ir sotūs, keletas sugebėjo išgauti receptų paslaptis.
Cukraus detoksas.
Tiesa ta, kad šventojo cukraus gralio tiekimas pasibaigia ties paradinėmis durimis. Visi papildomai atsivežti skaniukai, šokoladukai, kola (beveik be kovos) sulipa į dėžę ir ilgesingai laukia savo šeimininkų iki pat sąskrydžio pabaigos. Žinoma, kad šokas nebūtų toks didelis, sąžiningiausius stovyklautojus, sudėjusius visus nelegaliai atsivežtus maisto produktus ir elektronikos prietaisus, vaišiname gardžiu pyrago gabalėliu.
Duokit laisvo laiko!
Patyrę whatansiečiai paslapčia veikiausiai juokiasi. Laisvas laikas? Kas tai? Tai tikrai ne apie Whatansu!
Tiesa, buvo atliktas vienas bandymas. Pateiktas prašymas suteikti laisvo laiko, kurio metu galima nieko neveikti, buvo įgyvendintas. Reziume – laisvo laiko metu nieko neveikti (visiškai nieko neveikti) pavyko vos 5 minutes. Tolimesnė programa vyko sklandžiai, be pasipriešinimų.
Ar galim pasirinkti su kuo gyventi?
Kiekvieno sąskrydžio vienas iš pagrindinių tikslų yra paskatinti moksleivius užmegzti kuo daugiau pažinčių. Nesvarbu ar tai tos pačios mokyklos moksleiviai ar iš gretimo miestelio. Tiesa, pirmąją dieną būna nejauku, tačiau stovyklos pabaigoje kiekvienas parsiveža ne tik naujų įspūdžių ir patirčių lagamine, tačiau ir naujų draugų sąrašą.
TAIP!
“Kas bus valgyti?”, “Kada galėsim eiti miegoti?”, “Ką dabar veiksim?”, “Kokia šiandienos programa?”, “Ar bus žygis?”… Jei bent kartą buvote pas mus – žinote, kad atsakymas į ateities arba praeities klausimus – stebuklingasis TAIP (taip pat šis žodis tariamas su tam tikra intonacija)!
Kodėl? Nes esame įsitikinę, kad be išankstinių nuostatų patirtas nuotykis gali būti 100 kartų saldesnis. Dalyvius visada kviečiame pasidėti laikrodžius į kišenę ir būti “čia ir dabar”, kur viskas suplanuota ir padaryta už juos. Juk tokia prabanga pasitaiko išties retai.
Kiekvieno sąskrydžio metu vadovai turi refleksijas, kurių metu kiekvienas iškilęs iššūkis yra aptariamas ir iškart sprendžiamas, nepaliekant galimybės jam užaugti. Visi iššūkiai – tai galimybė augti. Taip pat lavinti kūrybiškumą. Net neabejojame, kad naujajam sąskrydžių ciklui esame puikiai pasiruošę!
Kas rūpi šiuolaikiniam jaunimui?
Greičiausiai skambės senamadiškai, tačiau kiekvieną kartą susipažinę su dalyviais, iš įvairiausių regionų, didelių miestų ar mažų kaimelių, pastebime, kad jie yra išsiilgę nuoširdumo, atvirumo, tikro ryšio, tiesos sakymo, atsakymų į jautrius klausimus, merginų / vaikinų pokalbių ratų, tikėjimo ir pasitikėjimo jais. Sąskrydžių metu suteikiame galimybę dalyviams vienas kitą pažinti, užduoti klausimus, kartu patirti nuotykius ir juos išgyventi (tiek su teigiamomis, tiek su neigiamomis emocijomis).
Statistikos duomenys byloja, kad Lietuvoje kas ketvirtas vaikas patiria patyčias. Mes keliame klausimą – ar gali pasityčioti iš to, kurį pažįsti, su kuriuo pasidalinai savo svajonėmis, pomėgiais, atradai bendrų sąlyčio taškų? Ar lengva besti pirštu į tą, kuris vos prieš pusvalandį padėjo Tau išbristi iš upelio, o gal vedė Tave užrištomis akimis per brūzgynus? Kokia nuostaba ištinka visus, kurie pirmą kartą išgirsta “tyliuosius” prabylant ir išsakant, tai, kas glūdi jų viduje: “aš mielai ką nors išklausyčiau, jei tik man kas nors papasakotų…”. Paskutinę dieną stebuklingai ištirpsta takoskyra tarp “kietųjų” ir “moksliukų”. Belieka tik draugauti.
Žinoma, nesupraskite neteisingai. Pokytis “neištiks” tą pačią akimirką ir galimai prie tų pačių temų teks sugrįžti vėl ir vėl, tačiau pirmasis žingsnis žengtas. Jaunuoliai jau mato pavyzdį kaip galima bendrauti, būti, dirbti ir atrasti draugystę vienam su kitu, kokiais klausimais galima kreiptis vienam į kitą. Alternatyvaus gyvenimo būdo pavyzdys galiniame sąmonės stalčiuke jau įmontuotas. Belieka tik padrąsinti tuos, kurie drąsiai naudoja parsivežtus įrankius ar bent vieną iš penkių, taip įprastai naudojamų keiksmažodžių, pasideda į kišenę.
Kodėl verta atvažiuoti ir Tau?
O kodėl ne? Jei esi žingeidus, smalsus, turintis begalę klausimų, kurių neturi kur dėti ar ko paklausti, jei galvoji, kad ne tik mokykla gali Tau padėti gyvenime, nori pokyčių, bet nežinai kur kreiptis – rašyk gintare@whatansu.lt ir susisieksim su Tavimi!
Keletas įdomių faktų ir skaičių, kurie nutiko per šiuos penkis mėnesius:
/ Projekto rėmuose buvo aplankyti 6 regionai (Inalinos, Molėtų, Utenos, Anykščių, Visagino ir Zarasų);
/ Apie projektą sužinojo daugiau nei 500 moksleivių;
/ Aplankyta 12 skirtingų regionų ir miestų mokyklų;
/ Pirmojo turo sąskrydžiuose dalyvavo 240 Utenos regiono ir miesto moksleivių.
/ Rugsėjo – Vasario mėnesiais įvyko net 6 sąskrydžiai, kurių bendra trukmė yra 18 dienų, 324 valandos (įskaičiuojant ir miego valandas).
/ Sąskrydžių metu įvyko 54 valgymo ritualai;
/ Suvalgytos 72 skardos pyrago (kaip minimum);
/ Autobusais nukeliauta maždaug 874 kilometrai;
/ Didžiausias viename sąskrydyje dalyvavusių moksleivių skaičius – 47, mažiausias – 30;
/ Užsimezgė bent 240 naujų draugysčių;
/ Buvo pažiūrėta į 240 porų akių;
/ Vadovai apkabinti po 100 kartų kaip minimum;
/ Papešta Jono barzda (kelių plaukų netektis);
/ Deividas (Rūstudas Niekamnesišypsantis) prajuokintas bent pusšimtį kartų;
/ Rūta užkūrė bent 10 laužų;
/ Lukai sudainuota meilės serenada;
/ Gintarė apipilta komplimentais nuo galvos iki kojų;
/ Visi sąskrydžiuose dalyvavę savanoriai buvo pamaloninti aplodismentais ir pagyrimais.
Utenos regiono mokyklos dalyvavusios projekte:
- Utenos “Dauniškio” gimnazija
- Utenos rajono Užpalių gimnazija
- Anykščių Jono Biliūno gimnazija
- Giedraičių Antano Jaroševičiaus mokykla
- Alantos gimnazija
- Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos centras
- Didžiasalio “Ryto” gimnazija
- Daugėliškio mokykla
- Vidiškių gimnazija
- Antazavės Juozo gruodžio gimnazija
- Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija
- Zarasų profesinė mokykla
- Salako pagrindinė mokykla
- Visagino “Žiburio” gimnazija
- Alantos technologijos ir verslo mokykla
- Molėtų progimnazija
