Prieš keletą dienų išgyvenau nesmagią situaciją. Susiginčijau su jaunu žmogumi. Labai jaunu. Ir ginčo metu supratau, kad pralaimėjau. Pralaimėjau pasitikėjimą.
Jaučiau, kaip ginčo metu kažkas mano viduje ima augti, pūstis ir degti. Kažkas toookio didelio. Ir tas didelis didelis laaabai norėjo būti teisus. Visomis priemonėmis ir būdais. Pasitelkdamas ilgametę patirtį, proto aštrumą ir pritrenkiančiai įtikinamą kalbos manierą. Sunku suvokti, kaip toks didelis “kažkas” telpa manyje.
Stebėjau save iš šono ir stebėjausi. Juk viskas vyko akimirksniu. Ir, turiu pripažinti, savęs stabdyti visai nenorėjau, buvo apėmęs toks didis saldumas. Saldumas būti vyresniu, daugiau žinančiu, labiau apsiskaičiusiu, įvairesnės patirties turinčiu…
Taigi, ginčas baigėsi. Atėjo to didelio “kažko” susitikimas su manimi. Staiga jis toks mažas ir nekaltas
pasidarė. Lygi nieko ir nebuvo įvykę. Ėmiausi iniciatyvos. Pirmai progai pasitaikius atsiprašiau jaunojo
oponento jo paties draugų akivaizdoje. Mano didysis “kažkas” pabruko uodegą ir labai nuliūdo. Vis dar liūdi.
Koks vis dėlto sunkumas perlipti per save. Susiprasti klydus, tada pripažinti savo klaidą garsiai ir pripažinus susitaikyti su pasekmėmis. Leistis sudeginamam ant laužo. Kaip paprasta būtų tiesiog pasilikti “laimėtoju” ir teisiu.
Kas atsitiko po to, kai atsiprašiau? Jaunojo žmogaus pasitikėjimas išaugo šimteriopai. Jo pasitikėjimas savimi taip pat, nes bendraamžiai irgi girdėjo, kaip suaugęs jo atsiprašo.
Taigi, kaip supratote, daina apie gebėjimą garsiai prisipažinti “susimovimą”. Dvyliką metų mus mokykloje moko nesusimauti. Moko, kad už kiekvieną klaidą yra baudžiama. Kad kiekviena klaida yra gėda, nes kiti geresni už tave ir nedaro tokių klaidų. Juk tik kvailys mokosi iš savų klaidų, gi protingas – tik iš svetimų.
Išėję iš mokyklos mes uoliai dangstom ir slepiam savo klaidas – su viltimi, jog nieks nepastebės. Kaltinam vadovus, sistemą, likimą, kaimynus, Seimą, Lietuvą ir tt… Atrandam kaltininkus kiekvienai gyvenimiškai nesėkmei. Ieškom būdų ir formų, kaip išlikti teisiais visose įmanonomse gyvenimo siuacijose.
Įsivaizduokim, kad mus 12 metų moko pripažinti klaidas. Moko drąsiai atsistoti ir pasakyti “susimoviau”. Dabar įsivaizduokim krepšinio varžybas. Nėra teisėjo. Varžybų metu ranką pakelia tas, kuris tikrai prasižengė. Arba tuščią administracinio teismo salę ir miegantį teisėją, nes tokia paslauga nereikalinga išmokusiam pripažinti klaidą ir prisiimti atsakomybę. Arba policininką, kuris ne tarnybos metu važiuodamas viršijo leistiną greitį ir dabar pildo administracinio pažeidimo protokolą pats sau su prierašu “atsiprašau, klydau ir dėl to labai gailiuosi”.
Sakysit, kažkoks absurdas? Ir kaip reikėtų gyvent tokiame pasaulyje? Tiksliau, kas norėtų tokiame pasaulyje gyventi? O norinčių yra! Kad ir dviejų milijardų vertės kompanija Supercell. Jos darbuotojai švenčia nepavykusius projektus ir padarytas klaidas. Taip pat ir visi tie, kurie spalio 13 d. švenčia tarptautinę susimovimo dieną! Šventės metu rekomenduojama pripažinti ir papasakoti istoriją, kaip susimovei. Pripažinti ir atšvęsti…
Taigi, kas už nacionalinę šventę, trunkančią 356 dienas per metus?
Mindaugas Vidugiris
